TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA

Petro įpėdinio primatas Bažnyčios slėpinyje

1998 spalio 31

1. Dabartiniu Bažnyčios gyvenimo momentu Petro ir jo įpėdinio primato klausimas yra itin svarbus, taip pat reikšmingas ekumeniniu požiūriu. Apie tai dažnai yra kalbėjęs Jonas Paulius II, pirmiausia enciklikoje Ut unum sint, kurioje jis ypač kviečia ganytojus ir teologus „rasti būdą primatui vykdyti esant atviram naujai situacijai, tačiau jokiu būdu neatsisakant esminių savo misijos elementų“ [1].

Atsiliepdama į Šventojo Tėvo kvietimą, Tikėjimo mokslo kongregacija nutarė nuodugniau išnagrinėti šią tematiką grynai magisteriniu aspektu 1996 metų gruodžio 2–4 d. Vatikane vykusiame simpoziume „Petro įpėdinio primatas”, kurio darbai buvo neseniai paskelbti [2].

2. Laiške simpoziumo dalyviams Šventasis Tėvas rašė: „Katalikų Bažnyčia jaučiasi ištikimybės Apaštalų tradicijai bei Tėvų tikėjimui dvasia išsaugojusi Petro įpėdinio tarnybą“ [3]. Primato doktrina buvo nenutrūkstamai plėtota per visą Bažnyčios istoriją. Rengdama šį tekstą, pasirodžiusį minėtųjų Darbų tome kaip priedas, Tikėjimo mokslo kongregacija naudojosi simpoziume dalyvavusių mokslininkų mintimis, tačiau neketino pateikti jų sintezės ar leistis į klausimus, reikalaujančius tolesnių studijų. Šie „apmąstymai “– kaip simpoziumo priedas – skirti tiktai priminti esminius katalikų mokymo apie primatą bruožus. Primatas laikytinas didele Kristaus dovana savo Bažnyčiai, nes tai yra būtina vienybės tarnyba ir, kaip rodo istorija, neretai gindavo vyskupų bei vietinių Bažnyčių laisvę nuo politinės valdžios kišimosi.

I. Primato ištakos, tikslas ir prigimtis

3. „Pirmasis Simonas, pavadintas Petru“ [5]. Taip reikšmingai pabrėždamas Petro pirmumą, šv. Matas savo evangelijoje pradeda dvylikos apaštalų sąrašą, kuris Simono vardu pradedamas ir kitose dviejose sinoptinėse evangelijose bei Apaštalų darbuose [6]. Šis išvardijimas, pasižymintis didele liudijamąja galia, ir kitos evangelijų vietos [7] aiškiai ir paprastai rodo, kad Naujojo Testamento kanonas įėmė Kristaus žodžius apie Petrą ir jo vaidmenį Dvylikos grupėje [8]. Todėl ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse ir vėliau visoje Bažnyčioje Petro įvaizdis išliko kaip įvaizdis apaštalo, kuris, nepaisant jo žmogiškojo silpnumo, Kristaus buvo nedviprasmiškai paskirtas pirmuoju tarp apaštalų ir pašauktas Bažnyčioje vykdyti apibrėžtą, ypatingą užduotį. Jis yra uola, ant kurios Kristus pastatys savo Bažnyčią [9]; jis yra tas, kurio, vienąsyk atsivertusio, tikėjimas nesusvyruos ir stiprins brolius [10]; galiausiai jis yra ganytojas, vadovausiantis visai Viešpaties mokinių bendruomenei [11].

Petro asmenyje, misijoje ir tarnyboje, jo buvime ir mirtyje Romoje – tai paliudyta seniausios literatūrinės bei archeologinės tradicijos – Bažnyčia įžvelgia gilesnę tikrovę, iš esmės susijusią su jos pačios bendrystės bei išganymo slėpiniu: „Ubi Petrus, ibi ergo Ecclesia“ [12]. Nuo pat pradžių ir vis aiškiau Bažnyčia suprato, kad lygiai taip pat kaip apaštalų įpėdinystė įgyvendinama vyskupų tarnyba, Petrui patikėtoji vienybės tarnyba irgi priklauso nuolatinei Kristaus Bažnyčios struktūrai, ir kad ši įpėdinystė susieta su jo kankinystės vieta.

4. Remdamasi Naujojo Testamento liudijimu, Katalikų Bažnyčia moko, kad Romos vyskupas yra Petro įpėdinis jo primato tarnyboje visai Bažnyčiai [13]. Tokia įpėdinystė paaiškina Romos Bažnyčios pirmumą, prie kurio prisidėjo ir šv. Pauliaus pamokslavimas bei kankinystė.

Dieviškajame plane dėl primato kaip pareigų, „kurios Viešpaties buvo suteiktos išimtinai Petrui, pirmajam tarp apaštalų, ir turėjo būti perduotos jo įpėdiniams“ [15], jau išryškėjo Petro charizmos tikslas – visų tikinčiųjų „tikėjimo vienybė ir bendrystė “ [16]. Romos popiežius, kaip Petro įpėdinis, yra „amžinasis ir regimasis tiek vyskupų, tiek tikinčiųjų visumos vienybės principas ir pagrindas “ [17] ir todėl turi ypatingą tarnybos malonę tarnauti šiai tikėjimo bei bendrystės vienybei, kuri būtina Bažnyčios išganomajai misijai atlikti [18].

5. Vatikano I Susirinkimo konstitucijos Pastor aeternus pratarmėje nurodomas primato tikslas ir tada pagrindiniame šio dokumento tekste aiškinamas popiežiaus galių turinys bei apimtis. Vatikano II Susirinkimas savo ruožtu patvirtino ir papildė Vatikano I Susirinkimo mokymą [19], daugiausia dėmesio skirdamas primato tikslo temai, kuri buvo nagrinėjama itin atsižvelgiant į Bažnyčios kaip Corpus Ecclesiarum slėpinį [20]. Toks traktavimo būdas leido aiškiau parodyti, kad Romos vyskupo primato tarnyba ir kitų vyskupų tarnyba yra viena kitai ne priešingos, bet iš pagrindų bei iš esmės harmoningai derančios [21].

Taigi „Katalikų Bažnyčia, patvirtindama, kad Romos vyskupo tarnyba atitinka Kristaus valią, neatskiria šios tarnybos nuo misijos, patikėtos visiems vyskupams, kurie irgi yra ‘Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai’ [Lumen gentium, 27]. Romos vyskupas yra ‘kolegijos’ narys, ir vyskupai yra jo broliai tarnybos aspektu“ [22]. Kita vertus, būtina taip pat pasakyti, kad vyskupų kolegialumas nei yra priešingas asmeniniam primato vykdymui, nei gali jį sureliatyvinti.

6. Visi vyskupai kaip nariai Vyskupų kolegijos, pakeitusios Apaštalų kolegiją, kuriai taip pat priklausė nepaprasta šv. Pauliaus asmenybė, įpareigoti sollicitudo omnium Ecclesiarum [23]. Jų episkope (priežiūros) visuotinio matmens nevalia atskirti nuo jiems patikėtų tarnybų ypatingo matmens [24]. Romos vyskupo – Kristaus pavaduotojo Petrui būdingu būdu kaip Vyskupų kolegijos galvos [25] – atveju sollicitudo omnium Ecclesiarum įgyja ypatingo svorio, nes susiejama su pilnutine ir aukščiausia galia Bažnyčioje [26]; tai tikrai vyskupiška galia, ne tik aukščiausia, pilnutinė ir visuotinė, bet ir tiesioginė, kuriai pavaldūs visi, tiek ganytojai, tiek kiti tikintieji [27]. Tad Petro įpėdinio tarnyba nėra tokia, kuri pasiektų kiekvieną Bažnyčią iš išorės; ji įrašyta širdyje kiekvienos dalinės Bažnyčios, kurioje „tikrai yra ir veikia Kristaus Bažnyčia“ [28] ir kuri dėl šios priežasties yra atvira vienybės tarnybai. Šis Romos vyskupo tarnybos vidinis buvimas kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje taip pat yra visuotinės Bažnyčios ir dalinės Bažnyčios abipusio vidinio buvimo viena kitoje išraiška [29].

Episkopatas ir primatas, vienas su kitu susiję ir neatskiriami, yra įsteigti Dievo. Istoriškai atsirado Bažnyčios įsteigtų bažnytinės organizacijos formų, kur primatas irgi buvo praktikuojamas. Katalikų Bažnyčia gerai suvokia apaštališkųjų sostų ankstyvojoje Bažnyčioje vaidmenį, pirmiausia tų, kurie laikomi Petro – Antiochija ir Aleksandrija – ir yra apaštališkosios Tradicijos atramos taškai; jų aplinkoje išsiplėtojo patriarchatų sistema. Ši sistema yra vienas iš būdų, kuriais Dievo Apvaizda veda Bažnyčią, ir nuo pat pradžių turėjo ryšį su Petro tradicija [30].

II. Primato vykdymas ir vykdymo formos

7. Petro tarnybos vykdymą reikia suprasti – idant jis „neprarastų nė kiek savo autentiškumo bei skaidrumo“ [31] – remiantis Evangelija, tai yra remiantis primato esmine vieta Kristaus išganomajame slėpinyje ir Bažnyčios statydinimo darbe. Primatas savo esme bei vykdymu skiriasi nuo žmonių visuomenėse aptinkamų valdymo tarnybų [32]: tai nėra koordinavimo ar pirmininkavimo tarnyba, jo nevalia nei nužeminti iki garbės primato, nei suvokti kaip politinės monarchijos.

Romos popiežius – kaip visi tikintieji – pavaldus Dievo žodžiui ir katalikų tikėjimui. Jis yra Bažnyčios paklusnumo laidas ir šia prasme servus servorum Dei. Jis nedaro savavališkų sprendimų, bet išsako valią Viešpaties, kalbančio žmogui per Raštą, kuriuo gyvena ir kurį aiškina Tradicija; kitaip tariant, primatą episkope riboja Dievo įsakymai bei neliečiamas Bažnyčios dieviškasis įsteigimas, randamas Apreiškime [33]. Petro įpėdinis yra uola, garantuojanti griežtą ištikimybę Dievo žodžiui priešingai visokiam savavališkumui bei konformizmui; iš čia kyla primato martyrologinis pobūdis.

8. Į primato vykdymo būdingus bruožus reikia žvelgti remiantis visų pirma dviem pamatinėmis prielaidomis: episkopato vienybe ir vyskupiškuoju paties primato pobūdžiu. Kadangi episkopatas yra tikrovė, kuri yra una et indivisa [34], popiežiaus primatas apima įgaliojimą veiksmingai tarnauti visų vyskupų ir visų tikinčiųjų vienybei ir „yra vykdomas įvairiais lygmenimis, įskaitant Žodžio perdavimo, liturgijos bei sakramentų šventimo, Bažnyčios misijos, drausmės ir krikščionių gyvenimo akylą prižiūrėjimą“ [35]. Kristaus valia visi Bažnyčioje – vyskupai ir kiti tikintieji – šiose srityse privalo paklusti Petro įpėdiniui, kuris taip pat laiduoja teisėtą skirtingumą, egzistuojantį tarp Rytų ir Vakarų apeigų, disciplinų bei bažnytinių struktūrų.

9. Romos vyskupo primatas, atsižvelgiant į jo vyskupiškąjį pobūdį, pirmiausia pasireiškia Dievo žodžio perdavimu. Tad jis susijęs su ypatinga atsakomybe už misiją evangelizuoti [36], nes bažnytinė bendruomenė savo esme skirta plėstis: „Evangelizacija yra malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė“ [37].

Romos popiežiaus vyskupiškoji atsakomybė už Dievo žodžio perdavimą apima visą Bažnyčią. Kaip tokia ji yra aukščiausiasis ir visuotinis Magisteriumas [38], funkcija, susijusi su charizma, būtent su Šventosios Dvasios ypatinga pagalba Petro įpėdiniui, tai tam tikrais atvejais reiškia ir neklystamumo privilegiją [39]. Kaip „visos Bažnyčios yra visiškoje ir regimoje bendrystėje, nes visi ganytojai yra bendrystėje su Petru ir per tai Kristaus vienybėje“ [40], taip vyskupai yra dieviškosios ir katalikiškosios tiesos liudytojai tada, kai moko bendrystėje su Romos popiežiumi [41].

10. Drauge su magisteriniu primato vaidmeniu Petro įpėdinio misija visai Bažnyčiai apima teisę atlikti Bažnyčios valdymo veiksmus, būtinus ar tinkamus tikėjimo bei bendrystės vienybei skatinti ir ginti. Popiežius gali, pavyzdžiui, suteikti mandatą naujiems vyskupams įšventinti, reikalauti iš jų išpažinti katalikų tikėjimą, padėti kiekvienam išlikti tikėjime, kurį išpažino. Žinoma, priklausomai nuo aplinkybių, yra daug kitų galimų būdų šiai vienybės tarnybai vykdyti: leisti įstatymus visai Bažnyčiai, kurti pastoracines struktūras, tarnaujančias atskiroms dalinėms Bažnyčioms, suteikti įpareigojančią galią dalinių Susirinkimų nutarimams, tvirtinti aukštesnio nei dieceziniai lygmens vienuolinius institutus ir t. t. Kadangi primato galia aukščiausia, nėra jokios kitos instancijos, kuriai Romos popiežius teisės požiūriu atsakytų už gautos dovanos vykdymą: „Prima sedes a nemine iudicatur“ [42]. Tačiau tai nereiškia, kad popiežius turi absoliučią valdžią. Įsiklausyti į tai, ką sako dalinės Bažnyčios, yra būdingas vienybės tarnybos bruožas, taip pat Vyskupų kolegijos vienybės ir visos Dievo tautos sensus fidei padarinys. Toks susaistymas, kaip atrodo, yra daug svaresnis ir patikimesnis negu kokia nors teisinė instancija, kuriai Romos popiežius turėtų atsakyti, – apskritai nepriimtina hipotezė, nes visiškai be pagrindo. Galutinę ir būtiną popiežiaus atsakomybę geriausiai laiduoja, viena vertus, jo ryšys su Tradicija bei broliška bendruomene ir, kita vertus, pasitikėjimas Šventosios Dvasios, kuri vadovauja Bažnyčiai, pagalba.

11. Bažnyčios vienybė, kuriai nepakartojamu būdu tarnauja Petro įpėdinis, iškiliausiai reiškiasi per eucharistinę Auką, kuri yra bažnytinės bendruomenės, neišvengiamai pagrįstos episkopato vienybe, centras ir esmė. Todėl „kiekvienas Eucharistijos šventimas atliekamas vienybėje ne tik su savo vyskupu, bet ir su popiežiumi, vyskupų bendrija, visais dvasininkais ir visa tauta. Kiekvienas galiojantis Eucharistijos šventimas šią visuotinę bendrystę su Petru ir visa Bažnyčia išreiškia arba objektyviai jos reikalauja“ [43], kaip yra Bažnyčių, kurios nėra visiškoje bendrystėje su Apaštalų Sostu, atveju.

12. „Keliaujanti Bažnyčia savo sakramentais ir institucijomis, priklausančiomis šio pasaulio laikui, turi šio praeinančio pasaulio išvaizdą“ [44]. Dėl šios priežasties taip pat nekintama Petro įpėdinio primato prigimtis istoriškai reiškėsi skirtingomis vykdymo formomis, atitinkančiomis Bažnyčios, keliaujančios šiame kintamame pasaulyje, situaciją.

Konkretūs primato vykdymo būdai būdingi Petro tarnybai tiek, kiek jie laiko bei vietos aplinkybėms ištikimai taiko jos galutinį tikslą (Bažnyčios vienybę). Šių konkrečių būdų didesnė ar mažesnė apimtis kiekvienoje istorijos epochoje priklauso nuo necessitas Ecclesiae. Šventoji Dvasia padeda Bažnyčiai įžvelgti šį necessitas, ir Romos vyskupas, įsiklausydamas į Dvasios balsą Bažnyčiose, ieško atsakymo ir pasiūlo jį tada ir taip, kada ir kaip mano esant tinkama.

Vadinasi, tikėjimo mokslo branduolio primato kompetencijų atžvilgiu neįmanoma nustatyti ieškant minimalaus skaičiaus funkcijų, popiežiaus vykdytų istorijos tėkmėje. Todėl vien faktas kaip toks, jog tam tikra užduotis tam tikroje epochoje buvo atliekama popiežiaus, nereiškia, kad ši užduotis visada turi būti rezervuota Romos vyskupui; ir priešingai, vien faktas, jog tam tikra funkcija anksčiau nebūdavo atliekama popiežiaus, neleidžia daryti išvados, kad ši funkcija ateityje tikrai neatsidurs Petro tarnybos kompetencijoje.

13. Bet kuriuo atveju iš esmės svarbu pabrėžti, jog nustatyti, ar galimi Petro tarnybos vykdymo būdai atitinka jos prigimtį, privalu in Ecclesia, tai yra padedant Šventajai Dvasiai, ir brolišku dialogu tarp Romos popiežiaus ir kitų vyskupų, atsižvelgiant į konkrečius Bažnyčios poreikius. Tačiau sykiu yra aišku, kad tiktai popiežius (arba popiežius kartu su Visuotiniu Susirinkimu), kaip Petro įpėdinis, turi galią bei kompetenciją tarti paskutinį žodį dėl savo pastoracinės tarnybos vykdymo visuotinėje Bažnyčioje būdų.

* * *

14. Primindama šiuos esminius katalikų mokymo apie Petro įpėdinio primatą bruožus, Tikėjimo mokslo kongregacija yra įsitikinusi, jog iš naujo oficialiai patvirtinus šiuos mokymo elementus bus aiškiau, kuriuo keliu reikėtų žengti toliau. Toks priminimas taip pat naudingas siekiant išvengti nuolat galimo atkryčio į šališkas bei vienpusiškas pozicijas, praeityje jau atmestas Bažnyčios (febronianizmą, galikanizmą, ultramontanizmą, konciliarizmą ir t. t.). Tačiau svarbiausia tai, kad, laikydami Dievo tarnų Tarno tarnybą didele dieviškojo gailestingumo dovana Bažnyčiai, visi, padedami Šventosios Dvasios malonės, rasime jėgų kasdieniame Bažnyčios gyvenime Kristaus norimu būdu išgyventi bei ištikimai išsaugoti visišką ir veiklią vienybę su Romos popiežiumi [45].

15. Visiška bendrystė, Viešpaties trokštama tarp tų, kurie išpažįsta esą jo mokiniai, reikalauja visiems pripažinti visuotinę bažnytinę tarnybą, „kuri leistų visiems vyskupams pripažinti, jog jie suvienyti Kristuje, ir stiprintų visų tikinčiųjų tikėjimą“ [46]. Katalikų Bažnyčia išpažįsta, jog tokia tarnyba yra Romos popiežiaus, Petro įpėdinio, primato tarnyba, ir nuolankiai bei tvirtai laikosi nuomonės, „kad dalinių Bažnyčių bendrystė su Romos Bažnyčia ir jų vyskupų bendrystė su Romos vyskupu yra – Dievo plane – esminis visiškos ir regimos bendrystės reikalavimas“ [47]. Popiežystės istorijoje netrūko žmogiškų klaidų ir net didelių silpnybių: Petras pats prisipažino esąs nusidėjėlis [48]. Petras, silpnas žmogus, buvo pasirinktas uola būtent tam, kad kiekvienas pamatytų, jog pergalė priklauso vien Kristui ir nėra žmogaus pastangų padarinys. Viešpats norėjo, kad laiko tėkmėje jo lobis būtų nešiojamas trapiuose induose [49]: taip žmogiškasis silpnumas tampa Dievo pažadų tiesos ženklu.

Kada ir kaip bus pasiektas taip trokštamas visų krikščionių vienybės tikslas? „Kaip jį pasiekti? Dedant ‘viltį’ į Dvasią, kuri gali padėti mums atsikratyti praeities vaiduoklių, skausmingos atsiskyrimo patirties. Dvasia gali suteikti mums aiškumo, jėgos ir drąsos žengti būtinus žingsnius, idant mūsų pastangos būtų vis įtikinamesnės“ [50]. Visi esame kviečiami patikėti save Šventajai Dvasiai ir Kristui, patikint save Petrui.

Kardinolas Joseph Ratzinger
Prefektas

Tarcisio Bertone
Vercelli arkivyskupas emeritas, sekretorius

NUORODOS

1. Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint (1995 gegužės 25), 95.

2. Il Primato del Succesore di Pietro. Atti del Simposio teologico, Roma 2 – 4 dicembre 1996, Liberia Editrice Vaticana, Citta del Vaticano, 1998.

3. Jonas Paulius II. Laiškas kardinolui Josephui Ratzingeriui: ten pat, 20.

4. Il Primato del Succesore di Pietro nel ministero della Chiesa. Considerazioni delle Congregazione per la Dottrina della Fede: ten pat, Appendice, 493 – 503. Tekstą atskira brošiūra paskelbė ir Liberia Editrice Vaticana.

5. Mt 10, 2.

6. Plg. Mk 3, 16; Lk 6, 14; Apd 1, 13.

7. Plg. Mt 14, 28 – 31; 16, 16 – 23; ir par.; 26, 33 – 35 ir par.; Lk 22, 32; Jn 1, 42; 6, 67 – 70; 13, 36 – 38; 21, 15 – 19.

8. Liudijimų dėl Petro tarnybos yra visose Naujojo Testamento tradicijos raiškos formose, tiek sinoptikų evangelijose – skirtingais bruožais Mato ir Luko, taip pat Morkaus, – tiek Pauliaus raštuose ir Jono tradicijoje; gausios savų elementų, skirtingos naratyviniais aspektais, jos iš pagrindų sutampa esmine reikšme. Tai ženklas, kad Petro tarnybos tikrovė buvo laikoma pagrindžiančiu Bažnyčios įvykiu.

9. Plg. Mt 16, 18.

10. Plg. Lk 22, 32.

11. Plg. Jn 21, 15 – 17. Dėl Naujojo Testamento liudijimo primato naudai plg. taip pat: Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint, 90 ir toliau.

12. Šv. Ambrozijus Milanietis. Enarrationes in Ps., 40, 30: PL 14, 1134.

13. Plg., pvz., šv. Siricius I. Laiškas Directa ad decessorem (385 vasario 10): DH 181; Liono II Susirinkimas. Professio fidei (1274 liepos 6): DH 861; Klemensas VI. Laiškas Super quibusdam (1351 rugsėjo 29): DH 1053; Florencijos Susirinkimas. Bulė Laetentur caeli (1439 liepos 6): DH 1307; Pijus IX. Enciklika Qui pluribus (1846 lapkričio 9): DH 2781; Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija Pastor aeternus, 2 sk.: DH 3056 – 3058; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 21 – 23; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 882; ir t.t.

14. Plg. Šv. Ignotas Antiochietis. Epist.ad Romanos, prat.: SChr 10, 106 – 107; Šv. Ireniejus Lionietis. Adversus haereses, III, 3,2: SChr 211, 32 – 33.

15. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 20.

16. Vatikano I Susirinkimas. Pastor aeternus, pratarmės: DH 3051; plg. Šv. Leonas Didysis. Tract. in Natale eiusdem, IV, 2: CCL 138, p. 19.

17. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 23; plg. Vatikano I Susirinkimas. Pastor aeternus, pratarmė: DH 3051; Jonas Paulius II. Ut unum sint, 88; Pijus IX. Šv. Oficiumo laiškas Anglijos vyskupams (1864 rugsėjo 16): DH 2888; Leonas XIII. Enciklika Satis cognitum (1896 birželio 29): DH 3305 – 3310.

18. Plg. Jn 17, 21 – 23; Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 1; Paulius VI. Apašt. parag. Evangelii nuntiandi (1975 gruodžio 8), 77; Jonas Paulius II. Ut unum sint, 98.

19. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 18.

20. Plg. ten pat, 23.

21. Plg. Vatikano I Susirinkimas. Pastor aeternus, 3 sk.: DH 3061; Bendras Vokietijos vyskupų pareiškimas (1875 sausis-vasaris): DH 3112 – 3113; Leonas XIII. Satis cognitum (1896 birželio 29): DH 3310; Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 27. Kreipimesi paskelbus konstituciją Pastor aeternus Pijus IX pareiškė: „Summa ista Romani Pontificis auctoritas, Venerabiles Fratres, non opprimit sed adiuvat, non destruit sed aedificat, et saepissime confirmat in dignitate, unit in caritate, et Fratrum, scilicet Episcoporum, iura firmat atque tueatur“ (Mansi 52, 1336 A/B).

22. Jonas Paulius II. Ut unum sint, 95.

23. 2 Kor 11, 28.

24. Ontologinė visuotinės Bažnyčios pirmenybė bet kurios atskiros dalinės Bažnyčios atžvilgiu (plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Communionis notio (1992 gegužės 28), 9) pabrėžia ir kiekvieno vyskupo tarnybos visuotinio bažnytinio matmens reikšmę.

25. Plg. Vatikano I Susirinkimas. Pastor aeternus, 3 sk.: DH 3059; Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 22; Florencijos Susirinkimas. Bulė Laetentur caeli (1439 liepos 6): DH 1307.

26. Plg. Vatikano I Susirinkimas. Pastor aeternus, 3 sk.: DH 3060, 3064.

27. Plg. ten pat; Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 22.

28. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 11.

29. Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Communionis notio, 13.

30. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 23; dekretas Orientalium Ecclesiarum, 7 ir 9.

31. Jonas Paulius II. Ut unum sint, 93.

32. Plg. ten pat, 94.

33. Plg. Bendras Vokietijos vyskupų pareiškimas (1875 sausis-vasaris): DH 3114.

34. Vatikano I Susirinkimas. Pastor aeternus, pratarmė: DH 3051.

35. Jonas Paulius II. Ut unum sint, 94.

36. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 23; Leonas XIII. Enciklika Grande munus (1880 rugsėjo 30): AAS 13 (1880) 145; CIC, kan. 782 § 1.

37. Paulius VI. Evangelii nuntiandi, 14; plg. CIC, kan. 781.

38. Plg. Vatikano I Susirinkimas. Pastor aeternus, 4 sk.: DH 3065 – 3068.

39. Plg. ten pat: DH 3073 – 3074; Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 25; CIC, kan. 749 § 1; CCEO, kan. 597 § 1.

40. Jonas Paulius II. Ut unum sint, 94.

41. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 25.

42. CIC, kan. 1404; CCEO, kan. 1058; plg. Vatikano I Susirinkimas. Pastor aeternus, 3 sk.: DH 3063.

43. Tikėjimo mokslo kongregacija. Communionis notio, 14; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1369.

44. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 48.

45. Plg. ten pat, 15.

46. Jonas Paulius II. Ut unum sint, 97.

47. Ten pat.

48. Plg. Lk 5, 8.(49. Plg. 2 Kor 4, 7.

50. Jonas Paulius II. Ut unum sint, 102.

Paskelbta L’Osservatore Romano itališkajame leidime 1998 m. spalio 31 d., angliškajame – 1998 m. lapkričio 18 d., vokiškajame – 1998 m. gruodžio 11 d.

Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose", 1999 sausio 25, Nr. 2.